Aš beveik niekada nerašau liteuviškai, ir šiandian aš noriu. Aš žinau kad aš klaidingai ir ne visai tiesingai parašysiu, but man lygi, tik noriu pabandyt. Aš iš tikrųjų myliu lietuvių kalba, ir jeigu tik dėl to kad aš dabar turiu vieną quasi-slaptingą kalbą. Betkur aš važiuočiau tame pasaulyje, beveik niekas nesupras mane, lietuviškai kalbedamas, ir kai ąš gerdu kitų lietuvių, kaip pavaizdžui ant Eifelo bokštes, yra toks instantinas jungtis su tais žmoniais, nes aš irgi biški lietuvių išmokau. Man gaila kad ne daugiau žmonių nekalba lietuviškai. Per tų trejų metų, aš taip pasistengejau išmokti tą kalbą, sužinoti kaip teisingiai terti tą kalbą. Bet gal geriau taip. Jeigu visur kalbedama lietuviu kalba butų, ta reišketų kad ta brangia kalba ne taip ypatinga butų. (Ir aš myliu tą žodį "ypatinga" irgi :) mano megstamiausis žodis) Aš kaip pailsėsiu mano draugus čia lietuvoje, kai aš į kiniją važiousiu. Aš niekada niekur užsenyje taip ilgai gyvenau, kaip čia klaipedoje. Tai stebuklas man kaip greitai aš kaip namuose jaučiausi čia, nes Lietuva ir JAV labiai skirtingi šaliai. O lietuva tevynė mūsų, tu didvyrių žemė: tu ne mano tevynė, bet man vistiek brangi esi. Mano didvyriai irgi nebuvo lietuviai, bet aš tikiuosi kad betkur aš gyvensiu ir keliausiu užsenyje, aš galesiu pakeisti žmonių nuomenes apie tą mažą, nežinomą, brangią, šaltą, žalią, margį, nepriklausą Lietuvą. [tiems kurie negerai lietuvių supranta- ne pasinervinkite. aš nieko blogą nerašau čia :)- those who don't speak lithuanian- i didn't write anything bad here :)]